Virbalio pagrindinės mokyklos mokinės sesutės Milda ir Kristina Karaškaitės dalyvauja respublikiniame kūrybiniame etnografinės kraštotyros vaikų ir mokinių konkurse „Jei prakalbėtų, daug pasakytų…”, skirtame Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti. Todėl Vasario 16-osios proga kviečiame pažiūrėti ir paskaityti jų darbus.
Brangusis skaitytojau,
Pagaliau atėjo metas mums susipažinti ir man, tokiam šauniam įrankiui, prisistatyti. Esu gražuolis kočėlas. Mane naudojo ir naudoja ne skalbiniams lyginti, bet nuostabaus skonio tešlai kočioti. Šeimininkė be manęs nei vieno gardaus pyragėlio neiškeptų!
Daugiau nei prieš trisdešimt metų mane pastebėjo parduotuvėje. Kurgi nepastebėsi tokio gražuolio! Apvalus, padailintas ir labai tinkamas mažoms rankelėms. Iškilmingai, perrištas kaspinu, buvau įteiktas tuometinei savo šeimininkei – Laimai. Kiek aš jai džiaugsmo suteikiau! Dar tą pačią dieną buvau įvilktas į baltą miltų kostiumą ir padėjau iškepti gardžius ragelius. Ir taip vos ne kasdien… Miltai, vanduo, džiovykla. Kad nepasimesčiau, Laima ant manęs užrašė ir savo vardo tris pirmąsias raides. Man tas nelabai patiko, bet nieko negalėjau padaryti.
Metai bėgo ir mano šeimininkė augo. Mūsų draugystė po truputį blėso. Mane įkišo į sandėliuko lentyną ir pamiršo daugiau nei dešimtmečiui. Mano vietą užėmė dičkis konkurentas plastikinėmis rankenomis. Ir visai jis nebuvo dailus!
Vieną gražią dieną į sandėliuką užėjo maža mergytė Milda. Ji Laimos krikšto dukra. Smalsios akutės ieškojo manęs. Pagaliau! Ji mane pastebėjo! Čiupo miltuotais pirštukais mane ir priglaudė prie krūtinės. Kaip stipriai daužėsi mudviejų širdutės. Mes abu buvome tokie laimingi suradę vienas kitą. Nuo tada aš vėl kaip angelas vaikštau baltu miltų kostiumu ir dažnai darbuojuosi su savo šeimininke Milda virtuvėje. Mudviejų draugystė jau tęsiasi šešerius metus.
Teksto autorė: Jolanta Karaškienė, Mildos Karaškaitės mama